Ūminis prostatitas yra ūminis prostatos uždegimas, kurį sukelia infekcija. Sergant susidaro prostatos paburkimas, jos audiniuose atsiranda pūlingų židinių. Statistiniai duomenys leidžia teigti, kad ūminis vyrų prostatitas yra dažna liga; su amžiumi jo atsiradimo rizika didėja.
Ūminio prostatito gydymo veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo paciento gydymo savalaikiškumo. Liga greitai pereina į lėtinę formą, kurios gydymas yra ilgesnis ir sudėtingesnis.
Ūminio prostatito formos
Jei kalbame apie klinikinę ūminio prostatito išsivystymą vyrams, yra trys ligos formos (etapai):
- katarinis;
- folikulinis;
- parenchiminė.
Pirmiausia atsiranda katarinis uždegimas, kuriam būdingas acini išsiplėtimas ir intersticinio audinio reaktyvios edemos atsiradimas. Tai veda prie reikšmingo prostatos padidėjimo. Kitas etapas – greitas uždegiminių procesų plitimas į prostatos skilteles ir šalinimo latakus. Visų pirma kalbame apie prostatos liaukų šalinimo kanalus, vedančius į užpakalinę šlaplės dalį. Uždegiminiai pokyčiai veikia tik gleivinę. Išskyrimo latakai praranda kontraktilumą, labai susiaurėja arba visiškai užsikemša, todėl susidaro kliūtys prostatos sekreto išsiskyrimui. Katarinė forma yra tiesiogiai susijusi su infekciniu patogenu, kuris persikėlė iš užpakalinės šlaplės dalies. Kadangi uždegiminis procesas taip pat veikia prostatos sekreciją, jis gali išprovokuoti užpakalinio uretrito atsiradimą.
Folikulinės stadijos metu uždegimo židiniai pasiekia ir išplinta po atskiras lobules arba visą prostatos liauką. Atsiranda pūlingų židinių, pūliai pereina į šlaplę. Prostatos didėjimas nesiliauja; audiniuose vyksta destruktyvūs pokyčiai.
Ūminio prostatito parenchiminės fazės metu uždegiminiai procesai paveikia prostatos liaukos intersticinį audinį. Šis etapas atsiranda po infekcinio patogeno prasiskverbimo kontaktiniu ar hematogeniniu keliu, pavyzdžiui, po operacijos.
Parenchiminį prostatitą ligos pradžioje lydi pavienių pustulių atsiradimas, kurie vystymosi metu susijungia ir susijungia su prostatos abscesu.
Kalbant apie folikulines ir parenchimines formas, jų vystymosi metu uždegiminiai pokyčiai dažnai atsiranda užpakalinėje šlaplės dalyje ir šlapimo pūslės kaklelyje.
Ūminio prostatito prognozė ir profilaktika
Daugeliu atvejų laiku atlikta etiotropinė terapija gali panaikinti ūminio prostatito požymius. Jei gydymas neatliekamas, visiškai įmanoma, kad atsiras abscesas arba liga taps lėtinė.
Šios ligos profilaktika dažniausiai reiškia savalaikį bet kokių infekcinių organizmo ligų gydymą, lytiškai plintančių ligų ir uretrito nustatymą bei gydymą. Vyras turi vadovautis sveiku gyvenimo būdu, ypač atkreipti dėmesį į fizinio aktyvumo didinimą. Taip pat ligai išsivystyti neleidžia reguliarus seksualinis gyvenimas ir neapsaugotų atsitiktinių kontaktų nebuvimas. Griežtas asmens higienos taisyklių laikymasis – dar vienas svarbus reikalavimas bet kokio amžiaus vyrui.
Ligos priežastys
Ūminis prostatitas vyrams gali pasireikšti bet kuriame amžiuje. Priežastis dažnai yra įvairių infekcinių ligų sukėlėjų įsiskverbimas. Tai E. coli, bet gali būti ir streptokokų, stafilokokų, Candida grybų, chlamidijų, trichomonų. Dažniausias patekimo būdas yra šalinimo latakai. Ligos sukėlėjas į prostatos liauką gali patekti ir iš šlapimo pūslės, kurioje vyksta uždegiminis procesas (pavyzdžiui, ūminis cistitas). Infekcija gali plisti ir iš pūlingų židinių, esančių artimiausioje aplinkoje.
Uždegiminis procesas prostatoje, kurį sukelia mikroorganizmų buvimas, gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Veiksniai, didinantys riziką, yra šie:
- chirurginės intervencijos šlaplės srityje;
- neapsaugoti lytiniai santykiai, partnerio uždegiminės urogenitalinės sistemos ligos;
- šlaplės kateterio naudojimas;
- prostatos akmenys ir kt.
Ūminis prostatitas gali būti nesusijęs su infekcijomis. Tai gali atsirasti dėl sėslaus gyvenimo būdo, hipotermijos ir įvairių sutrikimų, sukeliančių sąstingį dubens srityje.
Ūminio prostatito simptomai
Kadangi yra įvairių ūminio prostatito stadijų, dažnai nuo jų priklauso ligos simptomai. Tačiau yra bendrų bruožų, jungiančių visas formas. Visų pirma, tai skausmas, bendras apsinuodijimas, taip pat šlapinimosi proceso problemos.
Katarinę formą dažniausiai lydi stiprus skausmas, sunkumo jausmas tarpvietės srityje, dažnas šlapinimasis, lydimas skausmingų pojūčių. Palpacijos metu gydytojas gali pastebėti prostatos padidėjimą. Sekrecijos tyrimų rezultatai gali rodyti didelį baltųjų kraujo kūnelių kiekį.
Ūminio prostatito simptomai folikulinėje formoje yra ryškesni. Vyras jaučia skausmą tarpvietėje, spinduliuojantį į kryžkaulį ar varpą. Šlapinimosi procesą lydi skausmas, šlapimas susilaiko, dažnai atsiranda tuštinimosi sunkumų. Yra bendras negalavimas, pacientas karščiuoja. Palpacija rodo padidėjusią prostatą, jos kontūrai tampa asimetriški. Gali atsirasti židininis skausmas. Tyrimai rodo padidėjusį leukocitų kiekį ir pūlingų siūlų buvimą šlapime.
Parenchiminę formą lydi staigus kūno temperatūros padidėjimas, kurio vertės gali siekti 39,5 laipsnių. Ryškūs bendri simptomai: šaltkrėtis, apetito praradimas, jėgų stoka. Šlapinimasis vėluoja, procesą lydi stiprus skausmas. Tuštinimasis taip pat yra sunkus, o vidurių užkietėjimas tampa stiprus.
Tokiais atvejais būtina skubiai pradėti ūminio prostatito gydymą. Jei procesas pradedamas, yra didelė prostatos absceso, paraprostatito, paraprostatinio veninio rezginio flebito tikimybė. Jei pacientas nesikreipia į gydytoją, liga tampa lėtinė, o visiško pasveikimo tikimybė gerokai sumažėja.
Ūminio prostatito diagnozė
Kai pacientas kreipiasi į urologą, gydytojas diagnozuoja ūminį prostatitą, nustato, kurioje ligos stadijoje yra. Specialistas informaciją gauna atlikęs išsamų tyrimą. Šiuo atveju diagnostikos metodai yra fiziniai, instrumentiniai ir laboratoriniai tyrimai.
Fizinis patikrinimas susideda iš prostatos būklės tyrimo iš tiesiosios žarnos. Taip specialistas turi galimybę įvertinti organo dydį, formą, konsistenciją, skausmo buvimą. Atlikus išskiriamo sekreto analizę, nesunku nustatyti lecitino grūdelių skaičiaus sumažėjimą ir leukocitų kiekio padidėjimą.
Liaukos palpacija taip pat apima šlapimo surinkimą ir perdavimą tyrimui. Daugeliu atvejų ūminį prostatitą signalizuoja leukocitų kiekio padidėjimas. Taip pat skiriamas šlapimo pasėlis, PGR ir kraujo pasėlis, išskyrų iš šlaplės analizė.
Instrumentiniai metodai šios ligos atveju yra ultragarsinė diagnostika, atliekama transrektaliniu būdu. Jei pacientas turi stiprų skausmą, tyrimo pasirinkimas yra transabdominalinis metodas.
Kai kyla klausimas dėl chirurginės intervencijos, būtina atlikti dubens CT ir MRT.
Ūminio prostatito gydymas
Ūminio prostatito gydymas atliekamas ligoninėje. Taip yra dėl dviejų veiksnių. Pirma, kyla rimtų komplikacijų, kurios gali turėti įtakos vyrų sveikatai ir vėliau paveikti reprodukcinę funkciją bei erekcijos kokybę, rizika. Antra, liga yra sudėtinga, ją lydi ryškūs simptomai ir skausmingi pojūčiai. Ūminio prostatito gydymas pradedamas nuo vaistų terapijos, pacientui skiriant etiotropinius vaistus. Svarbiausias vaidmuo tenka antibakterinėms medžiagoms, kurios slopina mikroorganizmų veiklą.
Siekiant sumažinti skausmo stiprumą, taip pat atsikratyti spazmų, pacientui rekomenduojama vartoti antispazminius ir analgetikus. Kartais būklei palengvinti naudojamos terminės klizmos ir tiesiosios žarnos žvakutės. Įveikus ūmius simptomus, atsiranda galimybė pasinaudoti kineziterapija. Šios procedūros didina mikrocirkuliaciją, gerina vietinį imunitetą, padeda pašalinti uždegimą. Iš fizioterapinių ūminio prostatito gydymo metodų veiksmingiausi yra prostatos masažas, taip pat mikrobangų terapija ir elektroforezė. Daugelį metų ypač populiaria priemone laikomas prostatos masažas, padedantis pašalinti spūstis; taip pat rekomenduojama reguliariai vartoti kaip profilaktinę priemonę keturiasdešimties metų sulaukusiems vyrams.
Esant problemų su šlapinimosi procesu, kateteris nenaudojamas; vietoj to pirmenybė teikiama trokarinei cistostomai.
Atsigavimu laikomas prostatos audinio atsinaujinimas, visiškas jo funkcijų atkūrimas, o laboratoriniai tyrimai rodo, kad infekcinių ligų sukėlėjų nėra, o prostatos sekretas grįžta į normalią sudėtį.
Chirurgija nėra plačiai naudojamas prostatito gydymas. Tai ne visada duoda rezultatų. Chirurginis sprendimas suteikia teigiamą dinamiką mažiau nei pusei atvejų. Dažniausias operacijos šalutinis poveikis – erekcijos sutrikimas, dažna ir retrogradinė ejakuliacija, kai ejakuliacijos metu sperma patenka į šlapimo pūslę, kartais susiaurėja šlapimtakis. Chirurginis metodas negarantuoja atkryčio. Todėl chirurginė intervencija imamasi tik tam tikrais atvejais, pavyzdžiui:
- prostatos absceso atsiradimas, kurį būtina atidaryti ir išvalyti;
- gydymo konservatyviais metodais, vaistų, tradicinės medicinos, fizioterapinių procedūrų, rezultatų trūkumas;
- rimtų komplikacijų vystymasis;
- uždegimo židinio buvimas dubens srityje;
- paraproctito (pūlingo absceso ląstelėse, esančiose aplink tiesiąją žarną) susidarymas;
- kraujo buvimas šlapime;
- uždelstas šlapinimasis ir šlapinimosi nutraukimas (anurija);
- akmenų buvimas šlapimo pūslėje, inkstuose, kurių priežastis buvo prostatitas;
- įtarimas dėl piktybinio naviko.